Ne į temą, bet....
Lietuviai užkariauja Lenkija
Lietuvių prekybinė invazija į Rytų Lenkiją vyksta jau kelintas mėnuo, o šių metų kovo 11-ąją, mūsų tautai šventą dieną, užvirė įnirtingas
mūšis. Tūkstančiai zlotais ginkluotų lietuvių karžygių patraukė atlietuvinti istorinės jotvingių žemės. Lengvoji Marijampolės folksvagenų kavalerija jau septintą valandą ryto (Lenkijos laiku) apsupo prekybos centrus Suvalkuose, užkirsdama kelią lenkams įsigyti būtiniausių maisto produktų. Kaip žinia, alkanas lenkas – menkas kareivis.Kauno džipų sunkiosios artilerijos divizija smogė į Balstogę, pakeliui nušlavusi lenkiškų dešrų, kumpių ir aliejaus užtvaras Augustave. Šiame mieste lietuviškojo ekonominio imperializmo kultūriniai ženklai ypač ryškūs. Prekybos centre „Kaufman“ iškabinti skelbimai su lietuvišku tekstu: „Gerbiami pirkėjai, prašome daržoves ir vaisius sverti ant kontrolinių svarstyklių“. Jeigu koks nors tekstas lenkiškai pasirodytų mūsų „Maximose“, valstybinės kalbos sargybiniai išprotėtų. Bet Augustave atitinkamo lenkiško teksto nėra. Ne todėl, kad tik lietuviai nežino, kaip pasverti morkas ir obuolius. O todėl, kad lenkai didesnėse parduotuvėse pasirodyti nedrįsta.
Na, vienas kitas nelaimėlis pasitaiko. Antai slenka kolona vištomis, dešromis ir aliejaus kanistrais užtaisyti konteineriai, kurių rankenas it kulkosvaidžio stovus gniaužia tvirtos valstietiškos lietuvių rankos. O tarp perkrautų vežimų prie kasos bando prisibrauti vietinė bobulė ciocia Juzefa su pieno pakeliu ir bulvių maišeliu. „Cholera litewska“, – šaukia bobulė, bet mūsiškiams nė motais, atskrieja suvalkietiškas karo šūkis „blietj“!
Visos aikštės aplink prekybos centrus užstatytos plieniniais žirgais su lietuviškais numeriais. Su likimu susitaikė jauni lenkaičiai, it nuolankūs tarnai, po valytuvais kaišioja lietuviškai parašytus reklaminius prospektus, siūlančius Augustave įsigyti pigių santechnikos ir interjero prekių. Kaip greitai lietuviškai išmoko, pataikauja.
Ogi ne tokiais ginklais kariavome už baltiškąją erdvę. Ne kardą, knygą ar kankles, o lenkišką dešrą į rankas reikėjo paimti. Keista tik tai, kad pardavėjos lenkės labai vangiai mokosi lietuviškai. Į kavinukę Augustavo aikštėje užsukusi kariūnė kaunietė rodo riebiu pirštu į pyragaitį ir šaukia „kawy i pyragiego“, o padavėja mekena: „co takiego, co takiego?“ Pasigirsta balsų, esą Lenkijos parduotuves siaubiantys lietuviai taip skatina svetimos šalies ekonomiką, o savąją skurdina. Tačiau kiekviena imperinė misija reikalauja saviškių aukų. Po Napoleono Bonaparto žygių Prancūzijos iždas buvo tuščias kaip
„Snaigės“ darbininko piniginė, bet užtat pusė pasaulio klaikiai bijojo prancūzų kelis dešimtmečius.
Tad drebėk, Polonija, lietuvis pirkėjas kyla į lemiamą mūšį už Jotvos žemę, jetitvaitatj!
Net karo metais nera buve, kad 1/3 valstybes zmoniu pabegtu. Aplamai visoj zmoniu istorijoje. Prie smetons lietuviams net pinigais nemokejo uz darba, duodavo koki zasi ir viskas. O latviai, lenkai, net i darba lietuviu neeme, nes jie visi vagys buvo.
ukrainos eiline liaudi,nedave ramiai gyvent ir neduos,o gaila
